Vartuose pastatė tėtis

- Krepšinio šalyje gimęs ir augęs Martynai, sakyk, kaip pradėjai žaisti futbolą?

- Į futbolą mane atvedė tėtis. Jis tais laikais dar žaidė futbolą mėgėjiškai rajono pirmenybėse.

Pradėjome žaisti kartu su juo dar Devynduonių kaime, kur tuo metu tėtis šiek tiek ūkininkavo.

Mane, tada dar septynerių, pastatė į vartus… Ten ir pasilikau (šypsosi).

- Daugelis futbolininkų išbando įvairias pozicijas - saugo, gynėjo, puolėjo. O ar tu visą laiką stovėjai vartuose?

- Į Sporto centro komandą pas trenerį Andrių Urbšį atėjau kažkur dešimties metų. Buvau vienas aukščiausių komandoje. “Užsikabinau” - ginti vartus, gaudyti kamuolį man labai patiko. Tiesa, kad daugelis futbolininkų išbando skirtingas pozicijas. Man kitose pozicijose žaisti neteko. Ir nesigailiu - tėtis dar vaikystėje mane pastatė į reikiamą (juokiasi).

Perspektyva užgeso paauglystės laikais

- Vartininko pozicija - viena kertinių komandos sudedamųjų dalių. Juk jei muši įvarčius, ir šiandien - tiesiog ne tavo diena, galbūt įmuš tavo komandos draugas. Tačiau vartuose stovi vienui vienas. Jeigu praleidi įvartį - skęsta visa komanda. Ar psichologiškai sudėtinga stovėti vartuose?

- Atvirai kalbant, būna sudėtingų akimirkų. Tarkim, pralaimime 0:2, ir galvoju: vaje, čia mano kaltė. Tačiau praleisti įvarčiai reiškia ir tai, kad, galbūt, ir gynėjai ar saugai galėjo sužaisti geriau.

Sakoma, kad geras vartininkas sudaro 70 procentų visos komandos sėkmės. Kiekvienoms rungtynėms turi ruoštis labai atsakingai. Privalai būti susikoncentravęs 120 procentų visas 90 minučių.

Ir išties - vartuose stovi vienui vienas. Protarpiais jaudinies. Tačiau būna juk visko. Klysta net ir patys geriausi pasaulio vartininkai.

O jeigu jau praleidai įvartį - tai dar ne pasaulio pabaiga: komandos draugai įmuš du, ir pergalę švęs tavo komanda.

- Ar teko atstovauti kitoms komandoms? O galbūt visuomet gynei tik “Nevėžio” vartus?

- Teko girdėti, kad manimi, kai buvau dvylikos, domėjosi legendinis Vilniaus “Žalgiris”. Tada man buvo įdomus laikotarpis - paauglystė. Tai eidavau, tai neidavau į treniruotes. Kartais jas lankydavau, kartais - ne.

Ko gero, tada vilniečiai regėjo manyje perspektyvą. Tačiau pats ją ir užgesinau.

Šiek tiek gaila. Galėjau ne tik Kėdainiuose žaisti, bet ir duoną iš futbolo valgyti. O dabar futbolas man - hobi, užsiėmimas, laisvalaikis. Tačiau ir neatsiejama gyvenimo dalis.

Mokyklos laikais dar yra tekę rungtyniauti Kelmės “Kražantės” klube.

- Ar įmanoma, kad Lietuvoje futbolininkas valgytų duoną iš šio sporto? Ar tai skamba kaip iš fantastikos serijos?

- Nemažai A lygos klubų futbolininkų, iš tokių klubų, kaip Vilniaus “Žalgiris”, Marijampolės “Sūduva”, Klaipėdos “Atlantas” ar Trakų “Trakai” - manau valgo.
Su Europa, žinoma, lygintis negalime. Bet Lietuvoje iš futbolo gaudamas 2000-3000 eurų gali pragyventi.

Intriguojantis sezonas

- Martynai, 18 komandų įskaitoje finišavote šešti. Ar šis rezultatas jus tenkina?

- Na, pasirodėme geriau negu pernai, kuomet finišavome aštunti, tačiau prasčiau, negu tikėjomės - buvome pasiruošę pakovoti dėl medalių. Sezonas buvo beprotiškai įdomus, daug panašaus pajėgumo komandų, aštuonios - absoliučiai lygiavertės, kitos - aršiai į atlapus besikabinančios.

Tarp pirmųjų aštuonių ekipų iki pat gali išliko didžiulė intriga. Būdamas aštuntoje pozicijoje, galėjai laimėti prieš lyderius, pirmąją vietą lygoje užimančius futbolininkus, o jau kitą savaitgalį pralaimėti septintojoje vietoje esantiems.

- Sakei, jog ketinote pakovoti dėl medalių. Kas sujaukė FK “Nevėžio” planus jais pasipuošti?

- Sezono pradžia žadėjo labai daug. Pirmuosius tris mačus namuose laimėjome. Tada sekė lygiosios su Jonavos “Lietava” - šių metų LFF I lygos čempionais.

Tačiau vasara mums buvo labai permainingas laikotarpis. Trenerio poste Darių Urbelionį pakeitė Saulius Vertelis, klubą paliko šeši žaidėjai - du legionieriai išvyko rungtyniauti į kitas šalis, kiti žaidėjai susitraumavo.

Tuo metu, kai, atrodė, viskas slysta iš rankų, gan gerai prie komandos prisijungė Kėdainių jaunimas. Pradžioje, atėję iš jaunimo į vyrų futbolą, jie žaidė šiek tiek drebančiomis kojomis. Suprantama - iš jaunimo futbolo ateini į vyrų futbolą, kur tave stumdo, daužo ir laužo. Tačiau jaunimas įsibėgėjo. Ir visai neblogai pavyko užbaigti sezoną.

- Po vienų rungtynių ant “Nevėžio” futbolo klubo krito lažybų šleifas. Kaip tai paveikė komandos mikroklimatą?

- Su komandos draugais ir vadovais kalbėjomės ir diskutavome šia tema.

Žinote, jeigu pats nebūčiau futbolininkas, ir nežinočiau, kad komanda gali suklysti taip, kaip suklydome mes - gal ir įtarčiau ką nors “nešvaraus”.
Tai buvo grynų gryniausias burbulas, išpūstas iš nieko.

Tuo metu virė lažybų skandalas A lygoje. Gal prie to paties buvo nuspręsta supurtyti ir I lygą?

Svajoja užauginti lietuviškąjį Messi

- Ar tau neliūdna, kad futbolas - populiariausias pasaulio sportas - Lietuvoje tarsi lieka šešėlyje?

- Liūdna, tačiau šiuo atveju faktai kalba patys už save. O jų nepaneigsi. Ko gero, autoritetai daro savo - ateina maži berniukai sportuoti, ir jie jau svajoja užaugti valančiūnais, motiejūnais, kadaise - ir jasikevičiais. Futbole, deja, neturim garsių šios kartos futbolininkų pavardžių.

Kai aš augau, visa Lietuva didžiavosi Edgaru Jankausku - vieninteliu UEFA taurę laimėjusiu lietuvių futbolininku - ir kitais, kurie žaidė užsienyje. Tačiau dabar vaikai auga be autoritetų.

Krepšinio infrastruktūra - labai gerai išvystyta. Kone kiekviename didesniame mieste stove modernios arenos.

O kokia stadionų padėtis? Neturim net nacionalinio stadiono, kuriame nebūtų gėda priimti kitas rinktines žaisti rungtynes.

- Nuo ko visų pirma reikėtų pradėti taisyti padėtį?

- Reikia pradėti nuo vaikų trenerių, kurie privalo dirbti tikslingai ir turėti susidėlioję prioritetus. Treneriai neturi bendros, vienodos strategijos, kaip treniruoti vaikus - kiekvienas treniruoja kone taip, kaip išmano. Dabar visas vaikų futbolas yra komercija, visi iš to tik uždirbti nori. Kol taip bus, mes niekada nežaisime futblo aukštu lygiu.

- Martynai, treniruoji jaunuosius futbolininkus. Gal tu parodysi gerą pavyzdį ir užauginsi kokį lietuviškąjį Messi?

- Taip, treniruoju 2008-2009 m. gimimo vaikučius. Esu pradedantis treneris, kuris dar tik mokosi treniruoti. Mokausi, važinėju į seminarus, kursus.
Nuoširdžiai tikiuosi užauginti aukšto lygio futbolininką. O kam dirbti be tikslo kažką užauginti? Tačiau čia, Kėdainiuose, sudėtinga. Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje atrasti talentingą vaiką ir užauginti jį yra kur kas paprasčiau. Ten - didelis skaičius vaikų grupių, o pas mus tų pačių metų gimimo berniukų grupių - geriausiu atveju po dvi.

- O ko reikia, norint užauginti pasaulinio lygio futbolininką? Kaip manai, daugiau lemia įgimtas talentas ar prakaitas, išlietas siekiant savo svajonės?

- Messi, Ronaldo yra fenomenai. Vienetai pasaulyje. Tokie žmonės turi daugiau talento nei kad įdeda darbo. Jei turi talento ir noro dirbti - gali būti superinės klasės žaidėjas. Aukštumas pasiekti vien tik dirbant - sudėtinga. Bet įmanoma.

Vartininkas su verslininko diplomu

- Kas tau, Martynai, yra futbolas?

- Hobis, užsiėmimas, laisvalaikis. Žaidžiu ir krepšinį, lauko tenisą, tačiau futbolas man - sportas numeris vienas.
Jeigu man reikėtų rinktis, ar krepšinį, ar futbolą eiti žaisti su draugais, nė nemirktelėjęs rinkčiausi futbolą (juokiasi).

- Esi baigęs KTU tarptautinio verslo studijas. Kodėl pasirinkai būtent šią specialybę?

- Dauguma futbolininkų galvoja, kad sportas yra viskas, ir stoja į LSU. Aš galvojau kitaip. Privalai turėti išsilavinimą ir būti pajėgus užsiimti kažkuo kitu, kur galėtum save realizuoti.

Kiek laiko žaisi futbolą? Iki 35-37, na daugiausia - iki 40metų? Tokio amžiaus žaidėjai, žaidžiantys aukštu lygiu, yra retas atvejis.

O kas toliau? Gerai, jei žaidi aukštame lygyje, turi užsidirbęs pinigų, ir, galbūt, dirbti nebereikės, pajamos plauks iš sportbačių ar gaiviųjų gėrimų reklamų su tavo veidu ir vardu (juokiasi).

O jeigu ne, kas toliau?

Galvodamas apie ateitį, pasirinkau verslo studijas.

Komandoje kaltų neieško

- Ar būna, kad suklydus komandos draugui, žaidėjai tarpusavyje apsikeičia nemaloniom replikom ar žvilgsniais?

- Retkarčiais kas nors, būna, išsprūsta. Tačiau pas mus - sava “chebra”. Esame draugai, padrąsiname vienas kitą, užuot puolę ir ieškoję kaltų. Būna, ir jaunimas klaidą padaro, bet padrąsini, sakai, kad viskas gerai, skatini pasistengti labiau.

Jeigu komandoje gera vidinė atmosfera, tokių dalykų beveik nėra. Padrąsiname vienas kitą, palaikome ir žaidžiame toliau.

- Ar tarp draugų turite kokių nors pokštų, susijusių su tavo specialybe?

- (juokiasi) Būna, pajuokauja draugai: Buvo trys broliai - du protingi, vienas vartininkas. Patraukiame per dantį vienas kitą. Bet viskas - humoro forma.

- Ar esi prietaringas, Martynai? Galbūt prieš rungtynes nesiskuti barzdos, nekeiti kojinių?

- (juokiasi) Absoliučiai netikiu prietarais. Jeigu reikia - ir apsiskutu, ir kojines kitas užsidedu.

Svajoja išbandyti save svetur

- Martynai, tau tik - 25-eri - galbūt jau esi nusistatęs gyvenimo tikslus?

- Užauginti medį, sūnų ir pastatyti namą. Ir gyvenime viskas bus pasiekta (juokiasi).

Jei rimtai - visų pirma būti ir išlikti geru bei doru žmogumi. Žmogiškumas - viršuj visko. Būsi žmogiškas kitiems - jie tau atsakys tuo pačiu. Kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Pagal galimybes, mėgstu keliauti. Noriu išbandyti save, pakeliauti, galbūt padirbėti visai kitam pasaulio krašte - pavyzdžiui, Amerikoje ar Australijoje.

- Iš visų iki šiol aplankytų šalių, kuri paliko didžiausią įspūdį?

- Gerą įspūdį paliko Gruzija. Teko viešėti praėjusių metų pavasarį kartu su Lietuvos specialiosios olimpiados futbolo rinktine.

Gruzijoje atradau… Lietuvą prieš dvidešimt-trisdešimt metų. Mieste - senoviniai, nė nematyti automobiliai, chaosas, bardakas visur. Važinėja kaip kas nori, nėra jokių taisyklių.

Nuvažiavome į miesto turgų. O ten, kaip tėtis minėjo, Lietuvoje prieš daugelį dešimtmečių - kaba višta kątik papjauta, jokių veterinarinių tarnybų, maisto apsaugos.

Tbilisis įsikūręs tarp dviejų kalnų - vaizdas tiesiog įspūdingas. Ir apskritai Gruzija gali didžiuotis labai gražia gamta.

Nori pasilikti “Nevėžyje”

- Kaip manai, kokiomis fizinėmis savybėmis turi pasižymėti geras vartininkas?

- Visų pirma, kaip ir visi futbolininkai - jis būti atletiškas. Na, o vartininko privalumas, žinoma, yra ūgis. Štai nacionalinės Vokietijos nacionalinės rinktinės vartininkas Manuel Neuer - 193 cm ūgio.

- Martynai, kuris vartininkas yra tavo idealas?

- Jau daug metų mano idealas buvo ir yra karjerą jau baigęs olandų vartininkas Edvinas Van der Saras. Taip pat žaviuosi Emanuelio Nojaus, Miuncheno “Bayerno” vartininko žaidimu. Jis puikai žaidžia ir rankomis, ir kojomis.

- Sakyk, ar kitais metais vėl ginsi FK “Nevėžio” vartus? Įsikabinai į Kėdainių ekipos vartus ir jų niekam neužleisi?

- (juokiasi) Nežinau. Paaiškės sausį, kai pradėsime komplektuoti komandą. Nepakeičiamų nėra, konkurencija - didelė. Tačiau norėčiau ir toliau ginti FK “Nevėžio” vartus.

- Ką palinkėtum jauniems futbolininkams, augančiai kartai?

- Pajėgiausi šalies klubai orientuojasi ir investuoja į jaunimą. Tad Kėdainių jaunimui linkėčiau susikaupti, rimtai žiūrėti į futbolą ir stengtis - ant kortos gali būti pastatyta visa karjera.

Dar palinkėčiau kuo anksčiau suprasti, kad sportas nėra visas gyvenimas. Iki 60 metų nebėgiosi po stadioną paskui kamuolį. Pirmiausia kiekvienas sporto žmogus turi uažaugti kaip žmogus, subręsti kaip asmenybė. Subrendęs sportininkas yra kur kas aukštesnės klasės.

Šaltinis: Justina Šveikytė, “Rinkos aikštė”