Geriausias pedagogas bus ir puikus direktorius?

- Edvinai, ar žaidėte futbolą profesionaliai? Yra tekę paspardyti kamuolį ir Kėdainių stadione?

- Neteko (šypteli). Futbolas man - laisvalaikio praleidimo būdas. Kamuolį paspardau su kolegomis.

- Ko gero, dėl to, kad į LFF prezidento postą atėjo futbolo profesionaliai nežaidęs žmogus, pasisakė labai daug skeptikų. Mūsų tautos žmonės juk pakritikuoti - patys pirmi!…

- Manau, kad yra įvairių kalbų. Pas mus kažkodėl įsivaizduojama, kad ligoninės direktoriumi gali būti tik geriausias gydytojas, o mokyklos - geriausias mokytojas. Ši analogija negali būti taikoma organizacijoms. Nebūtinai sporto federacijos vadovu turi būti geriausias treneris ar žaidėjas.

Kartais man atrodo, kad tai, jog profesionaliai nežaidžiau futbolo, turi daugiau privalumų nei trūkumų - žvelgiu į šį sportą kiek kitaip, nei iš žaidėjo ar trenerio perspektyvos. Juk futbolo federacijos prezidentas futbole turi matyt kur kas daugiau nei žaidėjų pasirinkimas ir taktiką aikštėje.

Federacijoje - ne naujokas

- Kuo užsiima Lietuvos futbolo federacija?

- Visų pirma, futbolo federacija kuruoja visas vaikų, jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų rinktines - tiek vyrų, tiek moterų kaip, pavyzdžiui, ir krepšinio federacija. Šiemet LFF organizuoja Pirmosios lygos kovas, LFF taurės varžybas, kuruoja moterų, salės, senjorų futbolą, organizuoja kelias dešimtis pirmenybių jauniesiems futbolininkams, žaidžiantiems sporto mokyklose ir futbolo klubuose, užsiima trenerių kvalifikacijos kėlimu, klubų licencijavimais. Daug dėmesio skiriame masiniam futbolui - per įvairius projektus stengiamės į futbolą įtraukti kuo daugiau įvairaus amžiaus žmonių, teikiame paramą inventoriumi, aikštėmis ir kt.

Turime ir Nacionalinę futbolo akademiją - tai, ko Lietuvoje neturi nė viena kita sporto šaka. Galiu drąsiai teigti, kad LFF yra plačiausią veiklos diapazoną turinti sporto organizacija visoje šalyje.

- Prieš tapdamas LFF prezidentu, ketverius metus ėjote generaliniaus direktorio pareigas. Tai ko gero buvo labiau administracinis darbas?

- Išties. Dabar mano darbas - labiau politinis, daug susitikimų, vizitų. Viso to tikslas - kartu su Vykdomuoju komitetu brėžti tam tikras strategines kryptis, planuoti, kaip LFF turėtų atrodyti po dešimties metų.

Svarbu išsiaiškinti priežastis, kodėl žmonės sako “nemėgstu futbolo”, ir pakeisti tokią nuomonę.

Kiekvieną vaiką reikia vertinti

- Ko tuomet reikia, kad po kokių dešimties metų ir Lietuva rungtyniautų Europos futbolo čempionate?

- Dar daug ko. Viskas prasideda nuo vaikų trenerių - kaip jie dirba, kaip atranda vaikus, kaip juos sugeba motyvuoti ir pritraukti į šį sportą. Lengva pasakyti, kad vaikai šiais laikais nemėgsta sportuoti, kad lenda į kompiuterius. Tačiau yra visokių priemonių - galima į kompiuterį vesti rezultatus, jaunųjų žaidėjų statistiką, kad jie matytų savo pasiekimus. Metodika, kuri taikoma dabar, nėra gera. Dažnai yra sakoma, kad turi išeiti viena karta ir ateiti nauja, o va tada tai jau sulauksim pergalių. Tačiau šalies resursai gyventojų prasme riboti, todėl negalime turėti skirtingų ruošimo sistemų. Lenkiu prie to, kad su biudžetinėmis sporto mokyklomis viskas būtų tvarkoje, jeigu kalbėtume tik apie vaikus, iš kurių nereikalaujama sportinių aukštumų. Tačiau jeigu kalbame apie tai, kad sporto mokyklose turi būti ugdomi talentingi žaidėjai, ateities futbolo rinktinės nariai, turi būti keliami specialūs reikalavimai. Svarbu ne kokią vietą užimti vaikų turnyre, o kaip paruošti žaidėją, kuris pamažu atsiskleistų, o ne, pavyzdžiui, žūtbūt spausti dvylikametį, kuris per vienerias rungtynes įmušęs (ar praleidęs) trylika įvarčių, kitąmet jau mestų treniruotes praradęs žaidimo džiaugsmą, dėl motyvacijos stokos, pervargimo, traumų, ar kitų priežaščių.

- Ar Lietuvoje yra didelis sportuojančių vaikų stygius?

- Tiek resursų, tiek galimybių prasme esame apriboti. Tarkime, Anglija, Prancūzija ar Vokietija turi daug žaidėjų, tad ten žaidėjas, individualybė, žmogus tampa santykinai mažai lemiantis. Jie turi iš ko atsirinkti. Pas mus nėra tiek daug žaidėjų, mes negalime jų lengva ranka prarasti, turim saugoti, auginti juos ir skatinti juos.

Planą turėtų keisti ilgalaikė strategija

- Edvinai, o tapimas LFF prezidentu yra jūsų asmeninė pergalė?

- Tai nebuvo lengvas pasirinkimas. Dėl dėmesio ir laiko stygiaus kenčia šeima, išnyksta riba tarp darbo ir laisvalaikio. Yra tam tikri dalykai, kuriuos privalai aukoti, norėdamas siekti karjeros. Tikiu, kad galiu padaryti daug. Tačiau ne vienas - pavykus įtikinti futbolo bendruomenę galima nuveikti labai daug.

- Ar jums, kaip LFF prezidentui, liūdna, kad didžiausias dėmesys mūsų šalyje skiriamas būtent krepšiniui?

- Man neliūdna dėl krepšinio, liūdna apskritai dėl sporto.

Jau antrus metus dėstau universitete. Esu susijęs su sportu plačiąja prasme. Man gaila, kad tik keturiasdešimt procentų vaikų mokyklose sportuoja. O priemonių tam spręsti ieškoma visai netinkamų - norima įvesti trečiąją kūno kultūros pamoką - lyg nuo to vaikų kiekis padidėtų. Bandoma problemas spręsti kitus metus paskelbiant sporto metais, tačiau ar dėl to vaikai pradės daugiau sportuoti?

Jeigu norime kryptingo judėjimo, turime turėti tikslą ir žinoti, ko mes siekiame, ko valstybė nori iš sporto. Jeigu valstybė sakys, kad nori medalių iš Rio - tai bus dviejų mėnesių planas, o ne strategija.

- Na, o kaip atrodo eilinė LFF prezidento diena? Tarkime, ką veikėte… balandžio 27-ąją?

- (išsitraukia mobilųjį telefoną ir atsiverčia elektroninę darbotvarkę) Na štai, tądien turėjau susitikimą su dirbtinių dangų tiekėjais, po to - susitikimą Kazimiero Simonavičiaus universitete, taip pat buvo susitikimas su ministru pirmininku. Vėliau buvau susitikime Olandijos ambasadoje, o darbo dieną užbaigiau improvizuotame klausimų-atsakymų vakare su futbolo fanais.

- Kada nutyla jūsų telefonas?

- Jis nutyla ir vidury dienos, jeigu garsą išjungiu (juokiasi). Bet įprastai - devintą-dešimtą valandą vakaro.

- Būdamas Vilniuje, stengiatės aplenkti nacionalinį stadioną arba, jeigu tiksliau, stadioną-vaiduoklį, kad širdies neskaudėtų?

- (juokiasi) Ne, neturiu tokių įsitikinimų. Nacionalinio stadiono klausimas yra įdomus. Vienareikšmiško atsakymo neturiu, bet žinau, kad mes privalome turėti stadioną. Klausimas toks: kaip mes jį matome ne tik kaip architektūros objektą, nacionalinį pasididžiavimą ar būtinybę, o tai, kaip jis gali funkcionuoti kaip save išlaikantis objektas. Turime kalbėti apie investicijų atsiperkamumą ir turizmo skatinimą.

Iki šiol atmintyje - Bandelita

- Kėdainių “Ryto” vidurinę mokyklą baigėte 1994-aisiais, o tada išvykoje studijuoti ir darbuotis į Kauną, kur gyvenate iki šiol. Kokius Kėdainius prisimenate?

- Kėdainiai buvo labai smagūs. Faini. Mokykliniai metai man asocijuojasi su šachmatais. Iki trečios klasės mokiausi “Atžalyno” vidurinėje, o paskui perėjau į “Rytą” dėl šachmatų. Tuo metu ši sporto šaka buvo “ant bangos”. Šachmatais žaidžiantys vaikai buvo perkelti į vieną mokyklą.

Tie metai buvo labai sportiški. Žaisdavom krepšinį, futbolą, lankydavom baseiną.

Savo laiku buvome komandiniai Lietuvos šachmatų čempionai. Tuo laiku tarp 76-77 m. gimimo vaikų komandų buvome patys kiečiausi (juokiasi).

Jau iš daug vėlesnio periodo prisimenu “Bandelitą” - bandelių parduotuvę. Man iki šiol nuostabą ir šypseną kelia šis pavadinimas.

- Kodėl pasirinkote šachmatus, o ne futbolą?

- Tiesą pasakius, labai norėjau į futbolą. Antroje klasėje kaip tik rinko bernukų futbolo grupes. Per pirmąją treniruotę aš buvau išvykęs su šachmatininkais, o kai atėjau įturnyrą, man pasakė, kad komandoje nebėra vietos. Likau už borto.

- Ar dar kada nors esate likęs už borto?

- (ilgokai svarsto) Prisimenu, kad norėjau įstoti į kalbų mokyklą Kėdainiuose. Tačiau nepriėmė, nes buvau metais vyresnis. Sakiau, kad galiu eiti su mažesniais, man jokio skirtumo, tačiau taip ir nepriėmė.

Ilgai norėjau būti gydytoju, bet vienuoliktoj klasėj supratau, kad labai ilgai reikėtų mokytis. Klausimas buvo vienas - kas mane išlaikys, kol aš mokysiuos? Negalėjau sau to leisti.

Tuo metu kaip tik viena populiariausių specialybių buvo teisė ir ekonomika. Kaip teisininko savęs nemačiau, sugalvojau stoti į ekonomiką Vilniaus universitete. Nuvežiau dokumentus. Po to sugrįžau į Kauną, sėdėjau Laisvės alėjoje prie fontano, o prieš akis man buvo Kauno technologijos universiteto fakultetas. “Fantastiška vieta, reikia ir čia priduoti dokumentus”, - pagalvojau… ir įstojau į KTU. Vilniuje neįstojau į valstybės finansuojamą vietą, todėl ir likau studijuoti Kaune.

Tačiau gyvenimas toks yra, kad tau tai sekasi, tai nesiseka. Čia darai klaidas, čia iš jų pasimokai. Būna visko - ir pakilimų, ir nusivylimų, bet jie padeda judėti tolyn.

Tikslo siekė žingsnis po žingsnio

- Kaži ar čia - labai didelė skriauda? Puikiai kalbate rusiškai ir angliškai. Įgijote ekonomikos studijų magistro laipsnį, pats dėstote dviejuose universitetuose?

- O gal dabar kalbėčiau laisvai dar ir vokiškai bei prancūziškai? Šiais laikais užsienio kalbos yra iš tų dalykų, kurį kiekvienas privalo mokėti. Jeigu nori būt imlus, mokytis, gauti informacijos, turi turėti galimybę prieiti prie pirminių šaltinių. Lauksi, kol knygą išvers iš anglų į lietuvių kalbą? Nieko nebus, atsiliksi, informacija tave pasieks jau pasenusi, gali būti ir neteisinga.

- Visgi su kaupu savo vertę įrodėte ten, kur jums buvo užkirstas kelias: nepriėmė žaisti futbolo - tapote LFF prezidentu.

- Tikrai niekada nebuvo taip, kad norėčiau kažkam kažką įrodyti. Viskas, ko gero, išėjo taip, kaip ir turėjo būti. Link to aš labai tikslingai judėjau.

Kėdainiai širdyje užima ypatingą vietą

- Ar jūsų vaikai Einardas, Eliza ir Eleonora labai kenčia dėl tėvelio laiko stygiaus?

-Be abejonės. Bet būna, kad sėdam į automobilį ir išvažiuojam kur nors. Prieš keletą metų, antrąją Kalėdų dieną pusryčiaudami nusprendėme važiuoti į Vieną kelioms dienoms. Nuvažiavom, pabuvom, Naujiems metams ir grįžom. Turiu Kalėdinio laiko (juokiasi). Ofisas šiais laikais tau leidžia dirbti per atstumą kompiuteriais, telefonais, tačiau būdamas organizacijos vadovu neišvengi susitikimų, fiziškai turi būti ten. Šiemet atostogų nebus. Bet gal bus ilgesni savaitgaliai.

- Į Kėdainius sugrįžtate?

- Viskam jaučiu didelį laiko trūkumą, todėl atvažiuoju retai, nors čia gyvena mano mama, sesuo ir brolis su šeimomis. Taip pat ir uošviai - mano žmona Andrijana irgi kėdainietė, susipažinome dar mokyklos laikais, Jaunimo centre.

Buvo metas, kai svarstėme sugrįžti čia gyventi. Rinkomės tarp Kėdainių, Kauno ir Vilniaus. Visgi, likome Kaune. Kartais kolegos iš Vilniaus manęs klausia, ar dar nesiruošiame kraustytis į sostinę, juk važinėti iš Kauno į Vilnių kasdien nėra labai patogu. Tačiau kai kurie mano kolegos vilniečiai kelyje po miestą užtrunka ilgiau, negu kad aš iš Vilniaus namo.

Gyvenant Kaune, o ne Vilniuje, labai didelis privalumas yra tas, kad šimtu kilometrų iki jūros arčiau. O ir vasara kaip tik… (juokiasi).

- Ar meilė Kėdainiams širdyje išlikusi?

- Žinoma! Didžiuojuosi kilęs iš Kėdainių. Vis sakau, kad reikia atvažiuoti su šeima ir su gidu visą miesto istoriją dar kartą apeiti. Tavo gimtasis miestas yra tai, kas tave išskiria, tai, ką turėtum akcentuoti ir kuo didžiuotis. Dabar kiek liūdna, kad visi miesteliai atrodo panašiai, o Kėdainiai kiek prarado savo išskirtinumą. Tačiau šis miestas kelia labai malonią nostalgiją.

Kaip vakar atsimenu mokyklos laikus. Mums buvo septyniolika-aštuoniolika metų, buvome didelis būrys jaunimo, visi tokie skirtingi, bet mus vienijo bendra veikla. Buvome labai veiklūs, organizuodavome diskotekas, koncertus. Kai esi jaunas ir gauni progą daryti, mokytis iš klaidų, tu apdovanojamas unikalia patirtimi.

Senamiesčio širdyje, Rinkos aikštėje organizavome koncertus. Ir Mantas Jankavičius pirmuosius savo koncertus surengė, tai buvo jo karjeros pradžia.

Kėdainiuose prabėgo vieni įdomiausių mano gyvenimo metų.

Šaltinis: “Rinkos aikštė”, Justina Šveikytė