Niekada nemaniau, kad milijoninį miestą iškeisiu į nedidelį Lietuvos miestą. Į Lietuvą atvykau dėl dviejų man svarbiausių dalykų - futbolo ir savo merginos. Pirmą sezoną Lietuvoje žaidžiau FBK “Kaunas” komandoje, nuo šio sezono pradžios atstovauju Kėdainių “Nevėžio” klubą. Pusę sezono į treniruotes ir varžybas vykdavau iš Kauno, tačiau tai nebuvo labai patogu. Su drauge nusprendėme, kad abiems bus patogiau persikelti į Kėdainius.

Papasakok apie savo karjerą iki “Nevėžio”.

Futbolo treniruotes lankyti pradėjau 7-erių metų. Treniravausi ir žaidžiau Belgrado “Partizan” akademijoje. Po 10 metų mūsų keliai išsiskyrė. Perėjau į kitą Belgrado komandą “Sindjelic”, kur žaidžiau 3 sezonus. Praėjusį sezoną praleidau kitame Lietuvos klube, FBK “Kaunas”.

Kodėl futbolas, o ne kita sporto šaka?

Visų pirma, tai populiariausia sporto šaka Serbijoje ir pirmoji mano meilė. Daug vaikų domisi futbolu ir jį žaidžia, tad ir aš buvau ne išimtis. Nuo pat vaikystės spardžiau kamuolį gatvėje su draugais, o kamuolys visada buvo mano mėgstamiausias žaislas. Dabar man patinka ne tik pats žaidimas, bet ir emocijos, kurias jis suteikia tiek pačiam žaidžiant, tiek stebint kitas varžybas. Tačiau domiuosi daugeliu sporto šakų. Vaikystėje lankiau karatė ir krepšinio treniruotes.

Kodėl pasirinkai vartininko poziciją?

Pradėjau žaisti kaip vidurio saugas, tačiau labai nemėgau daug bėgioti. Vienos treniruotės metu mano komandai trūko vartininko, tad pasisiūliau aš. Taip ir pasilikau. Džiaugiausi, nes nebereikėjo tiek bėgioti. Vėliau pamilau šią poziciją, nes būti vartininku yra ypatinga, pagrindiniu vartininku gali būti tik vienintelis žaidėjas komandoje. Tačiau tai taip pat ir didelė atsakomybė, nes nuo vartininko daug kas priklauso.

Kaip sekėsi kopti į sportines aukštumas? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrei?

Kelias nuo pat pradžių buvo sunkus. Dėl futbolo teko daug ką paaukoti. Kai kiti vaikai žaisdavo, ką tik panorėdavo, tinginiaudavo ar keliaudavo, aš skubėdavau į treniruotes. Stengiausi nuo pat pradžių, daug ir sunkiai dirbu ir dabar. Buvo momentų, kai norėjau pasiduoti ir viską mesti. Reikėjo didelio užsispyrimo, nuolatinio darbo. Supratau, kad reikia labai stengtis net tada, kai galvoji, jog pasiekei aukštumas.

Kokį futbolą matai Lietuvoje ir Kėdainiuose?

Ne paslaptis, kad Lietuva nėra laikoma futbolo šalimi. Tačiau šalis turi daug perspektyvių vaikų, kurie ne tik gabūs, bet ir dega meile futbolui. Kiek teko pačiam matyti, su futbolu susiję žmonės labai stengiasi pakelti futbolą į geresnę padėtį, todėl situacija turėtų gerėti. Man patinka, kad “Nevėžis” turi viziją, gerą akademiją, perspektyvių jaunų žaidėjų. Tai ambicinga komanda, pasižyminti puikia atmosfera ir galinti patekti į aukščiausią lygą. Džiugu, kad yra nemažai žaidėjų, kurie kviečiami į nacionalines rinktines. Tai puikus įvertinimas.

Kaip vertini šių metų sezoną ir savo žaidimą? Ar skaičiuoji, kiek įvarčių praleidi į savus vartus?

Sekasi gerai, esame tarp kelių stipriausių komandų. Kaip ir visos komandos turime geresnių ir blogesnių momentų. Komanda labai stengiasi, kiekvienas varžybas norime laimėti, nesvarbu ar tai būtų stipresnė, ar silpnesnė komanda. Tikiu, kad sezoną galime baigti tarp trijų pajėgiausių lygos komandų. Kalbant apie praleistus įvarčius, žinoma, man liūdna dėl kiekvieno, nors futbolas ir yra žaidžiamas dėl įvarčių. Apmastau kiekvieną praleistą įvartį, tačiau stengiuosi apie nesėkmes ilgai negalvoti.

Kaip sekėsi priprasti gyventi Lietuvoje? Kas padėjo greičiau prisitaikyti?

Lietuvoje greitai apsipratau. Čia panaši gamta kaip ir Serbijoje, tik nėra kalnų, panašus ir maistas, kalba. Mano sutikti lietuviai buvo mieli, neturėjau jokių konfliktų. Iš pradžių buvo sunku, nes nesupratau kalbos, tačiau dabar jau kalbu gerai, suprantu beveik viską. Labiausiai man padėjo mano mergina ir jos šeima. Lietuvoje man gera, jūs esate geri ir ramūs žmonės.

Kokie lietuviško gyvenimo ypatumai nustebino? Kas pasirodė nauja ir įdomu?

Prieš atvykdamas apie Lietuvą buvau girdėjęs tik iš draugės pasakojimų. Jau susipažinau, kas yra tikra žiema - jūsų žiemos labai šaltos. Nustebino gamta, kuria rūpinamasi ir kurioje tiek daug žalumos. Jūsų šalyje yra tvarkingiau ir esate ekonomiškai stipresni. Lietuvos virtuvė labai panaši į Serbijos, mes taip pat gaminame balandėlius ir valgome daug bulvių bei mėsos, tačiau labai ilgiuosi mamos maisto, ypač jos gaminamų saldumynų. Turbūt labiausiai keistos pasirodė lietuviškos vestuvės, kuriose tiek mažai svečių. Serbiškos vestuvės būna triukšmingos ir gausios, mažiausiai 150 svečių. Man pasisekė, nuo šiol švenčiu dvejas Kalėdas, Velykas ir Naujus metus. Pirmiausia Ingridos šventės, tada vėl su visa jos šeima paminime ir mano šventes.

Kokie tavo planai ateičiai?

Sakoma, tu planuoji, o dievas juokiasi. Kalbant apie futbolą, niekada negali žinoti, kur pasisuks tavo keliai. Bet kada gali gauti įdomų pasiūlymą. Kaip ir kiekvienas žaidėjas noriu žaisti aukščiausio lygio futbolą Europoje. Mano mėgstamiausia komanda Belgrado “Partizan”. Būtų didelė garbė žaisti šiame klube.

Šaltinis: “Kėdainių Mugė”, Ingrida Monkevičiūtė