Nugriaudėjo šiemetinės Pirmosios lygos batalijos, išaiškėjo laureatai bei ekipos, kurioms sekėsi sunkiausiai. Jūsų dėmesiui - simbolinė Pirmos lygos rinktinė, kurią sudarė žmonės, įdėmiai sekę  lygos peripetijas nuo pirmojo iki paskutiniojo turo - Naglis Miknevičius ir Karolis Tretjakas.

Be abejo, mūsų žvilgsnis subjektyvus, kai kuriose pozicijose išsiskyrė ir pačių nuomonės. Visgi manome, jog šiame tekste minimi žaidėjai ir treneriai padarė daug, kad Pirmos lygos sezonas būtų įdomus, kovingas ir nenuspėjamas. Todėl ir norime apie juos pakalbėti.

Apie rinktinėn išrinktus žaidėjus paklausėme ir žmonių, kurie buvo arčiausiai jų sezono metu ir geriausiai žino jų stipriąsias bei silpnesnes vietas - komandų vyriausiųjų trenerių nuomonės.

Vartininkas

Kandidatų į postą Nr.1 išties nemažai - tai ir nugalėtojų ekipos vartus gynęs (ir taikliai  11 m baudinius realizuodavęs) Mindaugas Malinauskas, „Nevėžio” gynybą cementavęs  Nemanja Bjelanas, geru žaidimu trenerių pasitikėjimą pateisinę Tadas Norbutas („Palanga”) ir Tomas Dudėnas („Vilniaus Vytis”).

Marius Suvaizdis („Panevėžys”)

Visgi, vieta rinktinėje atitenka Mariui Suvaizdžiui, sezono metu demonstravusiam solidų ir brandų žaidimą. Keliose rungtynėse Marius neišvengė klaidų, tačiau jo žaidimo progresas - akivaizdus. Reikia pažymėti, kad dauguma „Panevėžio” gynimo grandyje žaidusių vaikinų - jauni, neturintys didelės patirties, tad vartininkui dažnai tekdavo prisiimti ir organizacines pareigas. Linkime Mariui ir tolesnio tobulėjimo bei pasitikėjimo savo jėgomis.

Virginijus Liubšys („Panevėžio” vyr. treneris) : „Labai geras Mariaus sezonas. Užtikrintas ir patikimas vartininko žaidimas labai svarbus komandai. Jo  ramybė persidavė visai komandos gynybos linijai ir atnešė mūsų ekipai neįkainuojamą naudą. Vienas labiausiai patobulėjusių žaidėjų šį sezoną”.

Vidurio gynėjai

Patikimu žaidimu šioje pozicijoje išsiskyrė tiek patyrę Mindaugas Bagužis („Palanga”), Davydas Arlauskis („Džiugas”), tiek jaunieji žaidėjai Karolis Rukuiža („Nevėžis”), Haroldas Šidlauskas („Vilniaus Vytis”) . Vis tik šį kartą rinktinėje figūruoja kitos pavardės.

Ilja Cyvilko („Šilas”)

Kazlų Rūdos ekipa visų pirmenybių metu išsiskyrė stabilia sudėtimi ir gerai subalansuotu žaidimu. Vienas iš patikimai veikusių Gedimino Jarmalavičiaus sukonstruotos sistemos elementų - gynybos linija. Ilja Cyvilko neabejotinai  - svarbus „Šilo” gynėjas, puikiai atlikusių savo tiesiogines pareigas ir sudaręs sunkiai įveikiamą varžovų puolimui monolitą kartu su Gyčiu Urba , o sezono pabaigoje - su Alfredu Skroblu. Be gynybinių funkcijų išskirčiau ir svarbų Cyvilko vaidmenį standartinėse situacijose prie varžovų vartų. Nors pats gynėjas pelnė tik 1 įvartį, jo pasijungimai kėlė įtampą varžovų baudos aikštelėje ir prisidėjo prie nemažo skaičiaus „gaisrų”, pasibaigusių įvarčiais į priešininkų vartus.

Gediminas Jarmalavičius („Šilo” vyr. treneris) :  “Ilja - fiziškai stiprus, greitas žaidėjas, turintis gerą ir aštrų „pirmąjį perdavimą”. Šiame sezone žaidė daug ir sėkmingai. Tobulėti yra kur, pasitaikydavo ir klaidų, bet apskritai Ilja labai sustiprino komandos gynybos grandį ir pateisino mūsų viltis.”

Aurimas Skurdelis („Palanga”)

Yra žaidėjų kurie galbūt išoriškai nėra labai pastebimi, tačiau atlieka nemaža vadinamojo „juodo” darbo, žaidžia patikimai ir nusipelno tiek ekipos draugų, tiek trenerių pasitikėjimo. Vienas iš jų - Aurimas Skurdelis. Nepasižymėdamas išskirtiniais fiziniais duomenimis bet žaisdamas taktiškai brandžiai, Aurimas kartu su Mindaugu Bagužiu sudarė vieną stipriausių vidurio gynėjų tandemą lygoje. „Palangos” trenerių štabas savo ekipos gynėjams turėjo nedaug priekaištų viso sezono metu. Beje, pirmenybių pabaigoje Skurdelis atrado savyje ir snaiperio įgūdžių - paskutinėse 2-jose pirmenybių rungtynėse po kartą tiksliai smūgiavo į varžovų vartus.

Valdas Trakys („Palangos” vyr. treneris) : „Aurimas šiame sezone gerai prisitaikė prie naujos jam pozicijos  - iš kraštinio tapo vidurio gynėju. Priprasti užtruko šiek tiek laiko, tačiau po to žaidė labai sėkmingai. Aišku, prie to labai prisidėjo ir patyrusio komandos draugo Mindaugo Bagužio pagalba”.

Kraštiniai gynėjai

Pozicija, reikalaujanti iš žaidėjų universalumo, mokėjimo aštriai pasijungti į atakas, tuo pačiu ir sugebėjimo atlikti tiesiogines savo pareigas. Lygoje buvo nemažai gynėjų, geru žaidimu atkreipusių į save dėmesį: Arnas Ribokas („Panevėžys”), Simonas Urbys („Palanga”), Sigitas Urbys (“Banga”) ir kiti.

Tuo tarpu rinktinėn rašome tokias pavardes

Vilmantas Bagdanavičius („Šilas”)

Jau prieš sezoną buvo galima prognozuoti, kad Vilmantas taps vienu pajėgiausių šios pozicijos žaidėjų pirmenybėse. Taip ir atsitiko, aukštą žaidimo lygį „Šilo” gynėjas demonstravo daugumoje rungtynių. Geras bendradarbiavimas su komandos draugais, didelė atliekamo darbo apimtis, pastovus ir aktyvus dalyvavimas ekipos atakuojančiuose veiksmuose - visa tai leidžia tikėtis, jog Vilmantas bus pastebimas ir aukščiausioje Lietuvos futbolo lygoje.

G.Jarmalavičius: „Vilmantas - pajėgus žaidėjas,tad iš jo ir tikimės ir norime netgi daugiau nei jis pademonstravo sezono metu. Yra tam tikrų niuansų, prie kurių padirbėjus, Vilmantas taptų dar geresnis. Imponuoja jo galingumas, azartas, nusiteikimas kovai. „Užvedinėti” jo rungtynėms tikrai nereikėdavo.”

Ramūnas Radavičius („Vilniaus Vytis”)

Algimanto Liubinsko schemose Ramūnas galėjo užmti bet kurią vietą, žaisti toje pozicijoje, kur naudingiau komandai. Šioje simbolinėje rinktinėje jis įtraukiamas kraštinio gynėjo pozicijoje, nors puikiai derėtų ir saugo vaidmuo. Ir štai kodėl.

Tai - žaidėjas, kuris šiame sezone suteikė progos įsitikinti, jog skaičiai asmens dokumente - tik faktai, nieko daugiau. Jeigu yra noras, aistra žaisti, reikiamas dėmesys skiriamas fizinės formos palaikymui, tuomet galima gėrėtis tokiu žaidimu, kurį šiame sezone  demonstravo Ramūnas. Neabejoju, jog meistriškumo pamokos, kurias jis suteikdavo kartais kone dvigubai jaunesniems varžovams buvo pastariesiems labai naudingos, nors ir oi, kokios nelengvos J. Beje, 10 pasiektų įvarčių - itin solidus rodiklis, o turint omenyje kiek pavojingų „Vilniaus Vyčio” atakų prasidėdavo kairiajame krašte, Radavičiaus vieta rinktinėje nesuabejojome.

Algimantas Liubinskas („Vilniaus Vyčio” vyr. treneris) : „Ramūnas - tarsi „senas lapinas” futbole. Labai protingas ir gudrus žaidėjas. Fizinės kondicijos jau nėra tokios kaip ankstesniais laikais, bet jis tą kompensuoja puikiu žaidimo suvokimu. Pasižymi puikiu perdavimu. Ramūnas - puikus pavyzdys jaunesniems žaidėjams ”.

Saugai

Aikštės viduryje daugelyje ekipų žaidė kūrybingi ir kovingi žaidėjai, tikri savo komandų lyderiai. Tad atsirinkti kandidatūras į šią poziciją buvo bene sudėtingiausia. Manome, jog būtina paminėti visą „debesį” žaidėjų, vedusių savo ekipas priekin: Gediminas Vičius („Vilniaus Vytis”) , Mantas Savėnas („Panevėžys”), Linas Savastas (DFK „Dainava”), Andrius Lipskis („Džiugas”), Justas Lasickas („Žalgiris B”), Aurimas Raginis („Šilas”), Titas Vitukynas („Trakai B”), Gerardas Žukauskas („Banga”), Audrius Brokas („Šilas”) , Ernestas Stočkūnas („Žalgiris B”), Evaldas Kugys („Nevėžis”), Rimvydas Lipnevičius („Nevėžis”),  Andrius Urbšys („Šilas”) ir t.t..

Na o lygos rinktinėje mūsų pasirinkimas yra toks.

Donatas Navikas („Palanga”)

Solidus Donato Naviko žaidimas aikštės viduryje - viena iš kertinių  sėkmingo „Palangos” pasirodymo pirmenybėse priežasčių. Valdas Trakys neabejoja, jog šis saugas surastų savo vietą ir A lygoje ir su tuo sunku nesutikti. Sukaupta patirtis bei branda ypatingai atsiskleidė tuomet, kai komandai reikėjo žaisti lemiamas rungtynes. O tai - jau meistriškumo ženklas. Atrodo, Donatas vėl pajautė žaidimo skonį bei malonumą, tad norisi jam palinkėti  tai išlaikyti kuo ilgiau.

V.Trakys: „Donatas buvo vienas komandos lyderių šį sezoną, pasižymėjo stabiliu žaidimu visų pirmenybių metu. Mano manymu, jam užtektų jėgų bei meistriškumo  rungtyniauti ir A lygoje. Kartu su Gvidu Juška buvo tarsi trenerio pagalbininkai, padedantys įgyvendinti sumanymus aikštėje”.

Evaldas Grigaitis („Šilas”)

Evaldą pavadinčiau laisvuoju „Šilo” atakų dailininku, kuriam įkvėpimo su kaupu užteko visam sezonui.

Viena geriausiai atakuojančių lygoje atakos linijų kartais varžovus tiesiog šluodavo iš savo kelio. O šios „atakų mašinos” vienas iš svarbiausių smagračių aikštėje sukosi vilkėdamas 7-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius. Grigaitis kartais aikštėje būdavo tarsi chirurgas, greitai nustatydavęs silpnesnes varžovų gynybos vietas, o tuomet jau negailestingai jas pjaustęs prasiveržimų, aštrių perdavimų ar tikslių smūgių (18 pasiektų įvarčių) pagalba.

G.Jarmalavičius: „Evaldas sužaidė turbūt vieną brandžiausių savo karjeros sezonų. Jį galėčiau pavadinti pagrindiniu trenerio idėjų nešėju ekipoje. Aukštas žaidybinis intelektas, geras taktinis pasiruošimas leido jam būti vienu pavojingausių ir geriausių atakuojančių žaidėjų pirmenybėse. Evaldas puikiai suvokia ir savo vietą bei reikšmę komandai, aikštėje elgiasi atsakingai, kur kas geriau valdo emocijas nei anksčiau.”

Svajūnas Čyžas (“Panevėžys”)

Smagu, kad rinktinėn galime įtraukti ne tik „senosios gvardijos” atstovus, bet ir puikiai užsirekomendavusį jaunimą. Ir ne avansu, o už žaidybines savybes, kurias šį sezoną pademonstravo jaunasis „Panevėžio”saugas. Pirmenybių pradžioje gal ir nebuvo labai pastebimas, bet kuo toliau tuo labiau Svajūnas įsižaidė. Antroje pirmenybių pusėje atsiskleidė kaip aštrus (7 įvarčiai), nebijantis imtis atsakomybės ir kūrybingas žaidėjas. Didelis Svajūno privalumas tai, kad sugeba žaisti įvairiose pozicijose, o tas byloja, kad žaidėjas gerai suvokia žaidimą. Žinoma, didelis pliusas ir tai, kad šalia jaunojo saugo dažnai rungtyniaudavo patyręs Mantas Savėnas, kuris patarimų ir pamokymų tikrai negailėdavo J

V.Liubšys: „Nors ir jaunas žaidėjas, bet Svajūnas šįmet buvo labai naudingas komandai. Išskirčiau jo universalumą - esant poreikiui gali žaisti 4-5-iose pozicijose ir tokį žaidėją turėti ekipoje - trenerio svajonė. Ypač stipriai sužaidė antrąją sezono pusę. Darbštus, pareigingas, imlus. Jei nenustos tobulėti, Svajūno laukia šviesi ateitis”.

Aretas Gėgžna (“Nevėžis”)

Daugiau nei pusę pirmenybių pirmavęs rezultatyviausių žaidėjų sąraše Aretas nusipelno vietos rinktinėje.

Nuo pirmųjų turų pradėjęs „štampuoti” įvarčius į varžovų vartus Aretas sulaukė ir išskirtinio varžovų gynybos dėmesio. 23 pasiekti įvarčiai - įspūdingas rodiklis. Juolab, turint omenyje, kad pasiekti jie dažniausiai žaidžiant kraštinio saugo pozicijoje. Žaidėjas niekuomet neužmiršdavo apie varžovų vartus ir sugebėdavo pateikti siurprizų jį dengiantiems gynėjams. Kovingoje ir darnioje Kėdainių ekipoje Aretas rado savo vietą ir tapo vienu jos lyderių.

Vitalijus Stankevičius („Nevėžio” vyr. treneris): „Išskirtinės Areto savybės - darbštumas ir kovingumas. Tiek rungtynėse , tiek treniruotėse jo papildomai raginti ar motyvuoti nereikėdavo. Ekipos lyderis pagal sužaistą aikštėje laiką sezone. Labai rezultatyviai pradėjo sezoną, antroje pusėje įvarčius mušti tapo sunkiau - ir varžovų dėmesys padidėjo, kartais turbūt tam trukdė ir psichologiniai dalykai. Bet apskritai - Areto žaidimas daug prisidėjo prie sėkmingo „Nevėžio” pasirodymo”.

Puolėjai

„Goleadorų” pasirinkimas lygoje kiek mažesnis nei vidurio grandies žaidėjų, bet tikrai negalėtume teigti, jog nebuvo į ką paganyti akis. Blyksteldavo ir Vaidas Viktoravičius („Džiugas”) ir Maksimas Lukaševičius („Palanga”), Aurelijus Staponka („Banga”) ir  Julius Momkus („Žalgiris B”). Apie juos - gal kitą kartą, o šiandien renkamės kitus vardus.

Artūras Skuratovičius (“Vilniaus Vytis”)

Galima kalbėti ką nori, bet rezultatyviausio pirmenybių puolėjo karūna - neatsitiktinis trofėjus. 31 įvartis per 30 rungtynių - daug ką sakantys skaičiai. Smarkiai kentėjo nuo Artūro autsaiderių vartininkai, bet net 3 įvarčiai įmušti į lygos nugalėtojų, Kazlų Rūdos „Šilo” vartus. Artūras - gan lengvas, judrus, greitai besiorientuojantis žaidybinėse situacijose futbolininkas. Tai vertinga savybė, ypač priešininkų baudos aikštelėje, kuomet dažnokai reikia priimti greitą ir tikslų sprendimą. Tiesioginėse dvikovose, ypač kai yra daug fizinio kontakto, žaisti jam sunkiau. Į šį aspektą vertėtų atkreipti dėmesį tobulėjant toliau.

A. Liubinskas: „Artūras - žaidėjas, turintis „puolėjo uoslę”, sugebantis paversti komandos draugų sukurtas galimybes įvarčiais. Dar jaunas žaidėjas, tad tolesniam tobulėjimui palinkėčiau dirbti sus savimi, aukštesniame lygyje žaidžiant reikia daugiau sportinio pykčio, kovingumo“.

Ričardas Beniušis („Šilas”)

Jei kalbėtume budistų terminologija, gali būti , kad praeitame gyvenime Ričardas buvo karo pilotas. Gal valdė naikintuvą ir turėjo „oro aso” titulą, o gal išdidžiai sėdėjo už bombonešio šturvalo J Kaip  ten bebūtų, oro dvikovose „Šilo” puolėjas vėl dažniausiai būdavo neprilygstamas. „Didysis Benas” pritraukdavo net kelių gynėjų dėmesį prie standartinių situacijų, tuo atrišdamas rankas kitiems savo komandos draugams. Be to, pasiekta solidi 25 įmuštų įvarčių riba byloja, kad taikiklis toli gražu nenusimušęs. Gerai atmetinėja kamuolius komandos draugams, taigi nesuvalkietiškai “neskūpas” J))

Gan plastiškas ir koordinuotas, turbūt ateityje galėtų dalyvauti ir TV projektuose - pirmieji šiuos sugebėjimus įvertino ir Berlyno, kurį po pirmenybių aplankė „Šilas”, gyventojai.

G.Jarmalavičius: „Žaidėjas, prieš kurį lenkiu galvą - visų pirma dėl atsidavimo, noro ir aistros futbolo aikštėje. Ričardas - labai svarbus žaidėjas mums baudos aikštelėse - tiek varžovų, kur dažniausiai jį dengdavo po kelis žmones, tiek gynybiniuose veiksmuose, kai standartines situacijas atlieka priešininkai. Turi gerą jumoro jausmą, tad lengvai įsiliejo į kolektyvą.”

Taigi, turime smagų vienuoliktuką, kuris tikrai tinkamai atstovauja Pirmajai lygai. Bet mūsų rinktinė - kiek nestandartinė. Joje yra dvylika pozicijų. Ir dvyliktoji - ko gero garbingiausia. Nes tai -

Absoliučiai geriausias lygos žaidėjas

Juo galėjo tapti bet kuris iš aukščiau išvardintų žaidėjų, bet juo tapo

Gvidas Juška (“Palanga”)

Kaip niekad lengvai sutapo nuomonės dėl geriausiojo titulo. Puikūs „Palangos” kapitono statistiniai rodikliai (22 įvarčiai per 29 rungtynes) - toli gražu neatspindi visos jo reikšmės komandai. Gvidą drąsiai galima pavadinti komandos siela, dešiniąja  trenerio ranka. Patirtis, sugebėjimas „išspausti” maksimalią naudą iš momento, puikus vienuolikės veiksmų koordinavimas aikštėje,  ypač puolant. Gerai susižaidė su irgi rezultatyviai rungtyniavusiu Maksimu Lukaševičiumi. Atlikinėjo nemažai standartinių situacijų, jos irgi tapo aštriu „Palangos” ginklu. Simboliška, kad būtent Gvidas pelnė ir paskutinį sezono įvartį savo komandai. Sezono, kuris tapo geriausiu „Palangos” istorijoje.

V.Trakys: „Gvidas  - neabejotinas  komandos lyderis. Jo patirtis, meistriškumas ir autoritetas komandai buvo gyvybiškai svarbūs. Kartu su Donatu aikštėje sudarė tarsi mūsų „smegenų centrą”. Gvido žaidimas ir lyderio savybės šiame sezone - gyvas ir puikus pavyzdys jaunimui”.

Na ir kokia gi rinktinė be trenerio. Čia irgi buvo nemenka konkurencija, o apie mūsų pasirinkimą - kiek žemiau.

Treneriai

Pirmenybių viršuje esančios komandos daugiausiai buvo vadovaujamos patyrusių specialistų, praėjusių „ugnį ir vandenį” ir dar kartą pademonstravusių savo sugebėjimus. Gediminas Jarmalavičius („Šilas”), Algimantas Liubinskas („Vilniaus Vytis”), Virginijus Liubšys („Panevėžys”) savo kvalifikaciją bei sugebėjimus patvirtino dar kartą. Iš jaunų trenerių kartos, be abejo, reikia išskirti Valdo Trakio darbą.

Bet šią lygos rinktinę, mes patikime treniruoti

Vitalijui Stankevičiui (“Nevėžis”)

• už sugebėjimą „sukonstruoti” ir suderinti darnų ir kovingą Kėdainių „Nevėžio” ekipos mechanizmą.
• už kovą keliais frontais - „Nevėžis” buvo viena iš lygos ekipų, nuėjusių toliausiai LFF taurės turnyre. Taip pat neužmirškime, kad garbingai atstovavo (ir buvo per žingsnį nuo patekimo į sekantį etapą) Lietuvai Europos Regionų taurės varžybose.
• už pasitikėjimą jaunais žaidėjais (o tai reikalauja nemažai drąsos);
• na ir pagaliau - už pasiektą šaunų rezultatą, nors jis gal ir apmaudokas, nuo medalių teskyrė vienas žingsnelis, bet visa tai - tikėkimės dar ateityje.

 Naglis Miknevičius, Karolis Tretjakas