“Lietavai” buvo nereikalingas

- Aretai, tau dvidešimt septyneri. Jeigu tavęs, septyniolikmečio, kas nors būtų paklausęs, kur matai save po dešimties metų, ar apibūdintum savo gyvenimą tokį, koks jis šiandien?
- Taip, nes darau tai, ką ir norėjau daryti nuo vaikystės - žaisti futbolą.

- Kaip susidomėjai šia sporto šaka?
- Futbole esu nuo šešerių, kuomet į pirmąją treniruotę mane atvedė tėtis Algis. Buvau nuėjęs ir į porą krepšinio treniruočių, bet sugrįžau prie futbolo (juokiasi).
Tėtis buvo ir yra šios sporto šakos mėgėjas. Dar už veteranus kartais paspardo.

- Prieš sugrįždamas į Kėdainius, dvejus metus praleidai Jonavos “Lietavoje”. Ši komanda praėjusiame sezone tapo Pirmos lygos čempione ir pateko į Lietuvos futbolo A lygą. Kodėl kartu su jonaviškiais nežygiavai į aukštesnę lygą?
- Praėjusių metų vasarą pirmo lygos rato pabaigoje su klubo vadovais susėdome pokalbiui, kurio metu sprendėme klausimą pasilieku “Lietavoje” ar ne. Ši dilema kilo dėl to, kad po traumų labai sunkiai atsigavau. Plyšo raiščiai, vėliau įtrūko raumuo, porą mėnesių reikėjo praleisti be treniruočių.
Traumos pagadino mano formą, krito pasitikėjimas savo jėgomis. Norisi žaisti, o traumos neleidžia, norisi grįžti į savo gerąją formą, bet negali. Apima labai nemalonus jausmas.

Pakalbėjome ir nusprendėme, kad antrajam ratui pasibaigus mūsų keliai išsiskiria. “Lietavoje” gaudavau neblogus pinigus. Klubas pabrėžė, kad įsigijo mane, kai buvau geros formos, o po traumų jų netenkinu. Pateikė “Nevėžis” gerą pasiūlymą ir sugrįžau.

A lyga - pasiekiama ranka?

- Ar neliūdna, kad komanda, su kuria dvejus metus keliavai A lygos link, joje ir rungtyniauja, o tu vis dar - antroje pagal pajėgumą Lietuvos futbolo lygoje?
- Norėtųsi žaisti A lygoje, o dar labiau norėtųsi A lygoje rungtyniauti su reprezentacine miesto futbolo komanda.

- Manai, kad “Nevėžis” turi šansų tapti A lygos komanda?
- Žinoma, kad turi, netgi labai realius. Ten patektume iškovoję Pirmos lygos auksą, o blogiausiu atveju - sidabrą, ir peržaidę su paskutine A lygos komanda.
Savaime suprantama, kad tada mums reikėtų didesnio rėmimo.

Savęs liaupsinti neskuba

- “Įvarčių mašina”, “snaiperis”, “pavojingas žaidėjas” - tokiais epitetais apie tave atsiliepia Lietuvos futbole dirbantys žurnalistai, kitų komandų atstovai. Ar didžiuojiesi tuo, kad jau kurį laiką esi daugiausia įvarčių visoje lygoje mušantis žaidėjas?
- Aš - “įvarčių mašina”? Geras, to dar neteko girdėti (juokiasi). Smagu, bet labai to nesureikšminu. Tai - didelis komandos nuopelnas. Prie to prisidėjo ir treniruočių procesas, treneris.

- Palangos vienuolikės saugas G. Juška tave pasivijo: jo sąskaitoje - aštuoniolika įvarčių. Ką darysi?
- Nežinau… reikės mušti (juokiasi). Kartais internete pasižiūriu, kiek kuris žaidėjas yra įmušęs įvarčių, bet to per daug nesureikšminu. Jeigu elgsiesi savanaudiškai, stengsiesi mušti vienas, tai atsilieps visai komandai. Reikia daryti tai, kas jai geriausia, o ne tau pačiam.

- Sportininko karjerą neretai lydi traumų kartėlis. Žaisdamas Jonavoje patyrei dvi traumas. Ar dabar esi tokiame pat lygyje, kaip ir prieš jas?
- Pradžioje man buvo plyšę čiurnos raiščiai, vėliau patemtas raumuo. Šios traumos tikrai apgadino man žaidimą. Tačiau dabar esu geroje formoje ir traumų padarinių nebejaučiu. Žiemą labai atkakliai ruošiausi, individualiai dirbau, todėl jau prasidėjus sezonui jaučiausi labai sustiprėjęs.
Visą žiemą ruošiausi tam, kad įrodyčiau sau, jog esu toks geras žaidėjas, koks ir buvau.

Pajėgūs, nes vieningi

- Ko gero, prieš sezoną mažai kas tikėjo, kad “Nevėžis” bus tarp penkių pajėgiausių Pirmos lygos ekipų?
- Jeigu matėte, skaitėte, domėjotės, tai bent jau šešios komandos prieš sezoną skelbė apie tai, kad ketina užimti pirmąją vietą lygoje. “Nevėžis” išliko santūrus ir tylus, pažadų nedalino. Niekas komandoje nekalbėjo apie tai, ką turime pasiekti, tiesiog mums buvo kartojama, kad kiekvienose varžybose išėję į aikštę turime kovoti.
Niekas mums nesakė, kad šio sezono tikslas bus prasibrauti tarp lyderių. Manau, kad tai - viena iš priežasčių, kodėl mums sekasi. Niekas negrūmojo pirštu. Komanda buvo atsipalaidavusi, pirmais metais suburta tokia. Galbūt treneris ir klubo vadžia manė, kad pirmieji metai bus skirti komandai susižaisti ir susidirbti su treneriu, o va kitame sezone iš mūsų bus tikimasi gerų rezultatų.
Ir taip - pirmos, antros, septintos neblogos rungtynės, lydimos pergalių… Mes, žaidėjai, irgi pamatėme, kad kartu žaisti galime, ir netgi labai neblogai. Dabar su komandos draugais tyliai pasvajojame, kad būtų gerai užsidėti medalį. Norisi šiais metais nuvažiuoti į apdovanojimus. Ir ne kaip žiūrovams (šypteli).

- Kaip šiandien atrodo reprezentacinė Kėdainių futbolo komanda?
- Gera, stipri, subalansuota, norinti laimėti. Esame aukštai dėl to, kad kolektyvas stiprus, tvirtas, kaip vienas kumštis, kaip šeima. Jeigu tu suklysti, komandos draugai atidirbs už tave. Komanda kovinga, norinti laimėti.

- Kartais komandos draugai ir papeikia vienas kitą?
- Visko būna. Čia juk futbolas, čia emocijos.

- O ar Pirmoje lygoje yra daug “aktorių”?
- (juokiasi) Nemanau. Tai labiau praktikuoja aukštesnių lygų žaidėjai.

Prieš varžybas - vištytė su makaronais

- Balandžio pabaigoje Palangoje sužaidei rezultatyviausias sezono rungtynes - pelnei visus keturis komandos įvarčius tądien ir sakei, kad jie skirti tavo ką tik gimusiai mažylei. Kaip gyvenimas pasikeitė po jos atėjimo į šį pasaulį?
- Taip, tos rungtynės buvo skirtos mano dukrai Amelijai. Dabar jai keturi mėnesiai. Po jos gimimo, gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė.
Prieš varžybas tenka miegoti kitame kambaryje, kad pailsėčiau, laisvą laiką praleidžiu su ja ir žmona Viktorija.

- O ar Viktorija dažnai stebi savo vyrą, Kėdainių stadione rungtyniaujantį rezultatyviausią Pirmos lygos žaidėją?
- Dar kol dukrelė maža, retai užsuka į stadioną… Bet per “Futbolo TV” žiūri kiekvieną kartą (juokiasi).

- Kaip prabėga tavo varžybų diena?
- Pirmąjį pusdienį ilsiuosi. Papusryčiauju, prasieinu per miestą, kad kojos nesustingtų. Sočiai pavalgau, bet ne vėliau, negu keturios valandos iki varžybų.
Dažniausiai stengiuosi nepersivalgyti pieš mačą. Valgau makaronus su vištyte ir daržovėmis.

Žavisi italų žaidimu

- Kokios šalies futbolo rinktinė tavo mėgstamiausia? Kuris Europos klubas arčiausiai širdies?
- Klubas - “Barselona”, o rinktinė - Italijos, jau nuo mažens.

- Pats ar svajojai patekti į Lietuvos futbolo rinktinės gretas?
- Žinoma, o kas nesvajojo?

- O ar ši svajonė gali tapti realybe?
- Pažiūrėsim, pamatysim.

Eilinė pergalytė ir komandos “siela”

- “Nevėžio” vyriausiasis treneris Vitalijus Stankevičius - iš tų žmonių, kurie žodžių į vatą nevynioja. Ką jis dažniausiai jums sako prieš varžybas?
- Jis visada primena, kad reikia kovoti ir niekada nenuleisti rankų. Visą laiką pabrėžia tai, kad nesvarbu, varžovas už mus stipresnis ar silpnesnis pagal situaciją turnyro lentelėje, viską reikia įrodyti aikštėje. Jis kartoja tai, kad nesvarbu su kokia komanda - antra ar šešiolikta žaidžiame, turime kovoti iki galo, iš anksto nenuvertinti varžovų.
V. Stankevičius - vienas geriausių trenerių iš visų, su kuriais man yra tekę dirbti. Beje, treniruojuosi pas jį antrąjį kartą. Pirmąsyk jis stojo už “Nevėžio” vairo kai tik atėjau į vyrų futbolą, man buvo penkiolika. Su šiuo strategu lygoje užėmėme trečiąją vietą. Antrą vietą “Nevėžis” yra iškovojęs komandą treniruojant Sauliui Verteliui. Ką gi, šiemet klubo kolekciją reikia papildyti ir auksu (juokiasi).

- Ar treneris turi mėgstamiausią frazę?
- Gal tai būtų… “eilinė pergalytė”. Treneris mėgsta taip sakyti (juokiasi).

- O kuris žaidėjas komandoje yra pats linksmiausias?
- Ko gero, Deividas Gražys. To, ką jis sako, kaip jis elgiasi nenupasakosi, tai reikia pamatyti (juokiasi). Jis užveda komandą, vietoje ir laiku moka pajuokauti.

- “Nevėžo” kelias LFF Taurės turnyre pasibaigė ketvirtfinalio etape, kuomet praėjusį savaitgalį pralaimėjote Kauno “Strumbro” ekipai. Ar neliūdna, kad nepavyko prasimušti toliau?
- Liūdna, bet ką padarysi. Matėte, mūsų komanda jauna, žaidžia jauni vaikinai, kuriems trūksta patirties.
Smagu, kad komandoje labai daug jaunimo. Smagu, kad tiek daug kėdainiečių, kurie tikrai gali kilti aukštai, jeigu tik labai stengsis.

- Iki reguliaraus sezono pabaigos “Nevėžio” vienuolikei liko 11 rungtynių. Ko tikėtis komandos gerbėjams?
- “Nevėžiui” bus sunku. Situacija lygoje tokia, kad dabar antroje lygos vietoje esanti komanda po dviejų varžybų jau gali kristi iki aštuntos. Kiekvienas taškas svarbus. Iš kitos pusės, laukia dar daug įdomių varžybų, po kurių… norėtųsi pasipuošti medaliais.

Šaltinis: Justina Šveikytė, rinkosaikste.lt