Kėdainiečiai sugundė butu
Prieš 45 metus Valentiną Voščevą į Kėdainius iš anuometinio Leningrado pakvietė Zacharas Šukrijevas. "1963 metais šviesios atminties buvusio Elektros aparatūros gamyklos direktoriaus Stasio Sakalio puoselėtas futbolas Kėdainiuose išgyveno krizę. Reikėjo slapto ginklo. Buvęs mano kolega Zacharas iš karto paskambino man, daugiau ant atsarginių suolo Leningrado pajėgiausiose komandose sėdėjusiam žaidėjui, ir pasiūlė atvažiuoti į Kėdainius. Nepatikėsit, bet apsisprendžiau per dieną. Leningrade su žmona gyvenome atskiruose bendrabučiuose, o čia pažadėjo normalų butą. Taigi mane paviliojo normali buitis ir, aišku, galimybė normaliai žaisti", - į prisiminimus noriai grįžta V. Voščevas.
Žaidėją lydi legendos
O kaip su tom legendinėm pirmomis varžybomis, kai kolegos liko apstulbę ir gero žaidimo, ir "teisingo" jų užtvirtinimo?
"Pamenu, atvykau anksti ryte, o per pietus jau išvažiavome į Kupiškį žaisti. Jaudinausi kaip niekada. Juk reikėjo įspūdį padaryti. Ačiū Dievui, sėkmė nenusisuko. Kupiškėnus įveikėm solidžia persvara 7:1, penkis įvarčius pataikiau aš. Varžybų džiaugsmą netruko nustelbti komandos vadovų padėka. Po varžybų buvo surengti pietūs, kuriuose dalyvavo ir žaidėjai, ir jų žmonos, vaikai. Gausios vaišės, tostai. Kai iki manęs priėjo stikliukas, aš nusijuokiau, kad iš tokių mažų negeriu, o slapta tikėjausi, kad suveiks sportinio rėžimo principai. Deja, naujieji komandos draugai nepasimetė, pripylė stiklinę ir įteikė į rankas. Taip pergalę užtvirtinau dviem stiklinėmis. Vyrai tai suprato savaip - jei pakelia dvi stiklines, pakels ir dramas aikštėje", - atviravo legendinis žaidėjas. Toks pergalės šventimas buvusiam leningradiečiui pasirodė mažų mažiausiai keistas, juk Rusijoje sportininkai gyveno labai griežtuose rėmuose - jokių šeimų, jokių balių, jokio džiaugsmo.
Jaunystę mena visų spalvų medaliai
Prisiminti V. Voščevas turi ką, nors girtis žilagalvis sportininkas ir nelinkęs. Nuo 1963 metų jis aštuonis sezonus žaidė "Nevėžyje", su šia ekipa po dusyk iškovojo sidabrą ir bronzą, kartą tapo LTSR čempionais ir du kartus į Kėdainius parvežė "Tiesos" taurę. Pastarasis trofėjus ypač įstrigo atmintin 1967-aisiais, kai teko Panevėžyje kautis su "Statyba". Panevėžiečiai iki pat rungtynių pabaigos pirmavo, tačiau kėdainiečiai likus 7 minutėms išlygino, o likus 3 minutėms persvėrė rezultatą. "Tada jautėmės labai pakylėti, tiesiog skraidėm po stadioną ant sparnų. Padarėm neįmanomą", - keturiasdešimties metų senumo įvykius V. Voščevas mena taip aiškiai lyg tai būtų nutikę vakar. Pasak jo, anuomet futbolininkai buvo labai gerbiami. Gatve ramiai po treniruočių pareiti buvo neįmanoma: visi sveikindavosi, kviesdavo į restoraną. Deja, dažną gerbėją nuvildavome, juk griežta sportinė drausmė visko leisdavo su saiku". Po pasirodymo "Nevėžyje" dar septynis sezonus buvęs leningradietis žaidė "Chemiko" komandoje, o vėliau dirbo Chemijos gamyklose ir gainiojo kamuolį su veteranais.
Įsimintinas paskutinis žaidimas
Paskutinį kartą į aikštelę V. Voščevas išbėgo prieš 5 metus, kai jaunystės komandos draugo dabartinio trenerio Vidmanto Urbono Kvietimu Kėdainiuose svečiavosi Danijos jaunimo čempionai. Tada kėdainiečiai senjorai labai "nuskriaudė" svečius, juos įveikę rezultatu 2:0.
Veteranas mena, kad danai labai nuliūdo, sausai pralošę "senukams". Po tų rungtynių V. Voševas sportinę aprangą padėjo į spintą. "Dabar tik septynmetį anūką Germaną į treniruotes vedžioju ir vis skubu į stadioną stebėti, kaip sekasi žaisti kėdainiečiams", - sakė V. Voščevas. Anot jo, dabar sportininkai visai kitokie nei jo karjeros laikais. "Visi jaučiasi tarsi profesoriai, bijok pastabą ar kritiką pasakyti. Nesuprantu, kaip treneriai juos suvaldo...", stebisi veteranas.
Šaltinis:
Laikraštis "Mugė"
Vilija Mockuvienė
