Tarp Lietuvos futbolo A lygos komandų vadovų Kėdainių "Nevėžio" vyr.
treneris Vytautas Vaškūnas išsiskiria jaunu amžiumi - sausio viduryje
jam suėjo tik 35-eri. Daugelis jo kolegų varo penktą ar šeštą dešimtį, o
FBK "Kaunui" vadovaujantis garsus minskietis Eduardas Malafejevas šiemet
švęs 64-ąjį gimtadienį.
- Pernai netikėtai tapote neprestižinio ir nelabai pinigingo klubo
treneriu. Kas lėmė tokį dar tebežaidžiančio futbolininko pasirinkimą?
- Kai "Nevėžis" rungtyniavo I lygos čempionate, padėjau jam antrame rate,
sužaidžiau 14 rungtynių, komanda iškopė į A lygą. Tačiau prieš pat
debiutą A lygoje pasitraukė klubo vyr. treneris Vitalijus Stankevičius,
ir, likus dviem dienoms iki čempionato pradžios, kėdainiečiai paprašė
mano pagalbos. Galvoti nebuvo laiko, tad pasitaręs su namiškiais,
pirmiausia su žmona, sutikau. Gerai žinojau žaidėjus, vadovus, komandos
galimybes, jie irgi manimi pasitikėjo, tad apsispręsti nebuvo sunku, nors
ir rizikinga. Nedidelę patirtį turėjau - treniravau I lygoje žaidusią
Kauno "Atleto" komandą.
- Dėl ko dvejojote?
- Nesutvarkytas klubo stadionas, todėl namų rungtynes žaidėme Kaune,
dauguma žaidėjų - mažai patyrę, nežaidę A lygos varžybose, papildyti
komandą geresniais futbolininkais sudėtinga, nes finansais neprilygstame
A lygos lyderiams ir senbuviams. Kita vertus, Kėdainiuose futbolas visais
laikais buvo mėgstamas, "Nevėžis" ne kartą laimėjo Lietuvos čempionatą.
- Ar dar vienas dalykas netrikdė - gyvenate Kaune, o dirbsite
Kėdainiuose?
- Tai nėra didelė problema. Iki Kėdainių 50 kilometrų, mašina
nuvažiuoju per 30-35 minutes. Ne vienas vilnietis iki darbo važiuoja
ilgiau. Antra, dalis komandos - 8 žaidėjai - mokosi ar gyvena Kaune, todėl
rytinę treniruotę su jais rengiu čia, kiti treniruojasi Kėdainiuose. Į vakarinę treniruotę visi renkamės klubo bazėje, paskui grįžtame
namo. Važiuojant gali apgalvoti būsimą treniruotę ar išanalizuoti praėjusią.
Sunkiau šeimai, tiksliau, žmonai Gelijai, jai tenka globoti pradinukus
sūnus, neseniai gimusią dukrytę. Tačiau ji - labai tolerantiška, supranta
padėtį, niekada nepriekaištauja, išgyvena dėl komandos nesėkmių, palaiko
mane, pernai dažnai kartu važinėdavo į varžybas. Kai "Nevėžis" žaidė
Kauno stadione, ateidavo į rungtynes su abiem berniukais. Beje,
jiedu lanko futbolo pratybas, pats juos treniruoju, todėl mūsų šeimoje
futbolas - pagrindinė pokalbių tema.
Pats futbolininko stažą skaičiuoju nuo 8 metų, kai pradėjau treniruotis
Kauno futbolo mokykloje. Nuo šeštos klasės mokiausi Panevėžio
internatinėje sporto mokykloje, atstovavau Lietuvos jaunučių, jaunių,
jaunimo rinktinėms. Baigęs mokyklą, įstojau į Lietuvos kūno kultūros
institutą. Su Kauno "Inkaru-Grifu" dukart (1995 ir 1996 m.) tapau
Lietuvos čempionu, 1995 m. laimėjome LFF taurę. Kai "Inkarą" paliko
rėmėjai, perėjau į salės futbolą, penkis kartus buvau Lietuvos čempionas, žaidžiau šalies rinktinėje.
- Ar sudėtinga žaidėjui tapti treneriu?
- Dar vakar žaidei su tais vyrais, vienas
kitam pasakydavote ir nemalonių žodžių, o dabar nurodinėji,
skelbi sudėtį, keiti. Gerai, kad "Nevėžio" žaidėjai ir vadovai manimi
pasitiki, priėmė be jokios išankstinės nuostatos. Kai kas bando savo
autoritetą kurti bausmėmis, perdėtu griežtumu, bet tai ne man.
Pats jau ketvirti metai
nevartoju stiprių gėrimų, vyrai žino, kad neleisiu to niekam, ir nebando
provokuoti. Malonu, kad manimi pasitiki komandos vadovai, gerų žodžių
pasako klubo prezidentas Saulius Skibiniauskas. Žinoma, sulaukiu ir
priekaištų, pernai sėkmių ne tiek daug buvo.
Manau, man pasisekė dėl darbo, juk daug buvusių žaidėjų neranda vietos.
- Dauguma lygos trenerių - prityrę vilkai, yra net keli užsieniečiai.
Kaip jaučiatės tokioje kompanijoje?
- Diskomforto nejaučiu, vyresnieji paskatina, sveikina, kad ryžausi būti
treneris. Sako, kabinkis, mus pakeisi. Kai paklausi,
negaili praktiškų patarimų. Ypač imponuoja dabar Vilniaus "Žalgirį"
treniruojantis Igoris Pankratjevas - patinka jo darbo stilius,
bendravimas su komanda. Tikras vyras, noriu į jį lygiuotis. Įsiminė ir
LFF vykdomojo direktoriaus Juliaus Kvedaro pamokos - jis treniravo "Inkarą-Grifą", kai tapome čempionais, iš jo daug ko išmokau. Manau, kad
iš kiekvieno galima ko nors naudingo pasisemti - juk žengiu pirmuosius žingsnius.
- Kokią matote komandos ateitį?
- Viliuosi, kad šis sezonas bus geresnis. Vyrai įgijo patirties, komandą
papildė prityręs saugas Marius Bezykornovas, iš "Ekrano" grįžo Laurynas
Rimavičius, dar tebežaidžia lygos legenda 43 metų Vitalijus Jurevičius. Žaviuosi šiuo vyru sveikuoliu, jo raumenys lyg jaunuolio - nei per
treniruotes, nei per rungtynes neatsilieka nuo jaunųjų. Pastariesiems
tai gyvas pavyzdys, stimulas stengtis. Net žaidžiant čempionų komandoje
atlyginimai kartais vėluodavo, o "Nevėžyje" viskas sumokama laiku, net
premijos. Pinigai atitinka mūsų užimamą vietą, todėl vyrams yra pagrindo
kovoti dėl geresnių pozicijų.
Gaila, kad ir šį sezoną namų rungtynes žaisime ne savo stadione.
Tai atima ne tik žiūrovus, bet ir taškus. Tikimės, kad šiemet
pagrindiniai stadiono rekonstrukcijos darbai - aikštė, tribūnos,
buitinės patalpos - bus baigti ir kitąmet Kėdainių žiūrovams nereikės
mūsų lydėti į Kauną, kurio stadione žaidžiame.
- Asmeniškai jums gal ir gerai, juk Kaune esate namuose.
- Kaip minėjau, nedideli atstumai nieko nereiškia, todėl su šeima bendrauju nuolat. Kita vertus, vasarą praleidžiame bute Palangoje,
tada po rungtynių nuotoliai pailgėja iki kelių šimtų kilometrų. Gerai,
kad namiškiai mane supranta, o šeimos parama padeda įveikti darbo
problemas, atgauti jėgas.
- Kadaise teko bendrauti su vienu žinomu krepšinio treneriu, jis džiaugėsi, kad jauni žaidėjai anksti
kuria šeimas. Kokia jūsų nuomonė?
- Pritariu jam. Šeima padeda jauniems žmonėms greičiau subręsti, pajusti
atsakomybę, pareigą. Jie, prižiūrimi žmonų, mažiau blaškosi dėl
nesutvarkytos buities ar mitybos. Bent jau sportininkams tinka posakis:
anksti vedęs - nesigailėsi.
Vytautas SAULIS
Pagal "Respublika" priedą "Julius"
