Silpnybė - juodai baltas kamuolys
- Treneri, kada ir kaip susidomėjote futbolu?
- Pirmieji epizodai, kuriuos prisimenu iš savo vaikystės, yra tai, kaip aš per televiziją žiūrėdavau futbolą. Tas vaizdas tikriausiai “apsigyveno” mano pasąmonėje. Kažkada mane paveikė juodai baltas kamuolys. Taip viskas ir prasidėjo. O kada baigsis - neaišku.
Galiu užsiėminėti įvairiomis futbolo šakomis - futbolu, krepšiniu, tenisu. Įvairiais gyvenimo etapais tą ir dariau. Tačiau vienintelis žaidimas, kuris man teikė tokį malonumą, kuris mane taip stipriai “užkabino”, yra futbolas.
- Papasakokite, kaip klostėsi Jūsų karjera?
- Žaisti pradėjau Trakų miesto vaikų komandoje. Baigiau mokyklą, stojau mokytis į kūno kultūros akademiją, prisijungiau prie akademijos komandos - “Atleto”. Žaidžiau Klaipėdoje, Kaune, Jonavoje. Tada vėl sugrįžau į “Atletą”.
Su “Atletu” pirmojoje šalies futbolo lygoje užėmėmė trečiąją vietą, vėliau iškovojome antrąją. Teko žaisti ir aukščiausioje lygoje - Kauno “Inkaro” komandoje. Su ja finišavome penkti.
Mėgstu ir salės futbolą - su Kauno “Nautara” esame laimėję šalies čempionatą penkis kartus. Keletą metų esu atstovavęs ir salės futbolo rinktinei. O nuo 2006-ųjų pradėjau žengti pirmuosius žingsnius savo trenerio karjeroje.
Širdį glosto darbas, ne įvertinimai
- Dariau, sakykite, kas buvo pirmasis Jūsų treneris?
- Algirdas Biliūnas. Antrasis mano treneris buvo Vidmantas Zagurskas, tarp kitko, kėdainietis.
- O dabar pats diriguojate pajėgiausios Kėdainių futbolo vienuolikės žaidimui. Sutapimas?
- Na, Lietuva maža (šypsosi).
- Ar ilgai svarstėte visus “už” ir “prieš”, kai “Nevėžis” Jums pasiūlė kontraktą?
- Vasario pradžioje su manimi susisiekė komandos vadovas, o mėnesiui įpusėjus jau pradėjome treniruotis su komanda. Praėjusiais metais turėjau keletą pasiūlymų dirbti treneriu, bet taip susiklostė, kad atstovavau Kauno “Spyrio” komandai kaip žaidėjas. Sulaukęs pasiūlymo dirbti su “Nevėžiu”, stačia galva panėriau į trenerio darbą.
- Kaip manote, koks yra geras futbolininkas?
- Geras futbolininkas - mąstantis futbolininkas, kuris savo sugebėjimais gali paversti geresniais žaidėjais šalia savęs žaidžiančius komandos draugus. Jis - savotiškas treneris aikštėje. Juk futbolas - tai įvairūs deriniai bei kombinacijos, kurias įgyvendinti neužtenka vien tik talento ar fizinių sugebėjimų. Tam reikia įžvalgaus ir aštraus proto.
- Dariau, 2013-aisiais patekote į geriausių Lietuvos futbolo trenerių dešimtuką. Ar Jums tai ką nors reiškia?
- Labiau džiaugiuosi galimybe dirbti treneriu, treniruoti komandą, o patys įvertinimai - tai tik plika statistika. Didžiausias įvertinimas - tai žaidėjų, su kuriais dirbi, tikėjimas tavimi. O futbolas yra negailestingas - vieną dieną tu žaidi, treniruoji, o kitą dieną gali būti nebereikalingas, ir jokie įvertinimai, gauti praeityje, gali būti nereikšmingi.
Sezono tikslas - prizinė vieta
- “Nevėžyje” turite tris legionierius. Kokios naudos ekipai duoda užsieniečiai?
- Jie yra kitokio mąstymo, kitos futbolo mokyklos atstovai ir į komandą įneša naujų spalvų. Tikiuosi, kad jie praturtins komandą savo nestandartiniu mąstymu ir nestandartiniais sprendimais.
Apskritai, komanda labai įvairi - trys legionieriai, būrys patyrusių žaidėjų, būrys jaunų.
- Sezonas įsibėgėjo. Užimate antrąją vietą tarp aštuoniolikos I lygos komandų. Kokius tikslius keliate šiam sezonui?
- Asmeniškai aš esu tikras, kad esame pajėgūs patekti į geriausiųjų penketuką. Čia - minimalus tikslas. Bandysime prasimušti tarp prizininkų.
- Bet juk lygoje tiek pajėgių komandų, jau nuo pradžių laikomų turnyro favoritėmis…!
- Pajėgumą reikia įrodyti aikštėje. Kiekvienose rungtynėse yra galimybė nugalėti, tik kartais ji būna minimali, ir reikia sugebėti ją atrasti. Žinau tik vieną - niekada negalima pralaimėti prieš rungtynes, kovoti reikia iki paskutinio teisėjo švilpuko.
Juk nieko neįmanomo nėra, paprasčiausiai kartais reikia įdėti daugiau pastangų ir noro už varžovus.
Komanda - trenerio darbo atspindys
- Kokios yra pagrindinės “Nevėžio” trenerio charakterio savybės?
- Idealistas. Laikausi žodžio. Stengiuosi nemeluoti, nes melas - pats blogiausias dalykas. Stengiuosi būti teisingas kitų žmonių atžvilgiu bei atviras, nes labai nemėgstu apkalbų “už nugaros”.
- O kas trenerio darbe yra sudėtingiausia? Kokias vertybes stengiatės perteikti “Nevėžio” ekipos futbolininkams?
- Sunku yra viskas, kas lengva, o lengva viskas, kas sunku (šypsosi). Ko gero - atsakomybė už komandą. Kaip ir kiekvienoje gyvenimo srityje, taip ir futbole, reikia nuolat stengtis ir kasdien padaryti po mažą žingsnelį į priekį. Turi būti viskuo: tėčiu, draugu, vadovu, privalai būti ir griežtas, ir geras, bet svarbiausia sąžiningas ir teisingas.
Turi matyti komandą, kaip vienumą, ir įžvelgti kiekvieną žaidėją atskirai, nes prie kiekvieno jų yra atskiras priėjimas. Treneris privalo duoti “toną” komandai. Komandoje, visų pirma, turi vyrauti tarpusavio pagarba bei drausmė. Ir būtinai - draugiška atmosfera, nes tik draugiškas kolektyvas gali siekti maksimaliai aukštų rezultatų. Tokias vertybes ir stengiuosi perteikti žaidėjams.
Juk komanda - tai trenerio veido, drausmės, tvarkos ir elgesio atspindys.
Tai, ko neišauklėjo mokykla, gali tekti auklėti treneriui. Ko iš jauno žmogaus nepavyksta padaryti mamai arba tėčiui, imasi treneris.
- Dariau, einate miegoti su mintimis apie futbolą?
- Na, nesu aš jau toks maniakas, tiesą pasakius (juokiasi). Einu miegoti su mintimi, kad noriu pailsėti. Bet mintys apie futbolą kartais neduoda išsimiegoti, o kartais pažadina anksti ryte.
Tačiau futbolas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Gyvenimo aistra. Gyvenimo būdas.
- Tai galima sakyti, kad Dariaus Urbeliono gyvenime futbolas užima svarbiausią vietą?
- Nėra taip, kad kvėpuočiau vien tik futbolu. Pasaulis neprasideda ir nesibaigia vien tik futbolu. Yra kur kas daugiau. Visų pirma - šeima. Nenutrūkstamas savęs tobulinimas. Kelionės. Savo regėjimo lauko plėtimas. Poilsis, hobiai. Laikas su gerais, tikrais draugais.
Justina Šveikytė
