-Kiek laiko truko kelionė?
-Dvylika dienų - iš Vilniaus pajudėjome liepos 31-ąją, o namo sugrįžome rugpjūčio 11-ąją dieną.
Alpių kalnuose praleidome šešias dienas.
-Ar likai patenkinta kolektyvu, su kuriuo teko leistis į kelionę?
-Net labai. Pasitaikė itin linksmi, draugiški ir įdomūs žmonės. Jauniausioji keliautoja buvo 11, o vyriausiasis - 65 metų amžiaus. Pasitaikė visokio amžiaus žmonių, bet amžiaus skirtumo nė vienas nejautėme - matyt todėl, kad visus kelionės dalyvius vienijo bendri interesai.
Tiesa, kalnuose išsiskirstėme - patogumo dėlei susiskaldėme į tris grupes. Pirmajai priklausė didžiausi ekstremalai - keliautojai, kurie kalnuose pabuvojo jau ne kartą. Antrąją grupę sudarė kiti patyrę alpinistai. Aš, kartu su kitais naujokais, patekau į trečiąją.
Kelionės metu susiradau daug naujų draugų, su kuriais ryšį palaikome iki šiol. Buvome jau ne kartą susitikę ir artimiausiu metu planuojame dar vieną susitikimą.
-Kokie įspūdžiai pabuvojus Alpėse?
-Man ten nerealiai patiko, kitaip sakant, Austrijoje atradau savo vietą. Viena vertus, tokia kelionė reikalauja daug ištvermės ir pastangų - kasdien po aštuonias valandas ėjimo pėsčiomis su 15 kilogramų svorio kuprine ant nugaros... Tačiau visas kančias ir sunkumus atperka vaizdas, kurį pamatai atsigręžęs atgal - nuostabus, nepakartojamas kraštovaizdžio grožis.
Man ten taip patiko, jog vėliau net nesinorėjo važiuoti namo.
-Ar neteko sutikti lietuvių?
-Panašu, kad tuo metu iš Lietuvos atvykusių turistų daugiau nebuvo - tik mūsų ekipažas. Be to, kalnuose mes vieninteliai vaikščiojome su tokiomis didelėmis kuprinėmis - kaip tikri alpinistai. Vietiniai austrai, pavyzdžiui, arba vokiečiai ant pečių nešėsi tik mažas kuprinėles.
-Kokiame aukštyje yra tavo pasiektas aukščiausias taškas?
-Pritrūko vos kelių metrų iki trijų kilometrų ribos. Patikėkit, iš tokio aukščio vaizdai tiesiog įspūdingi.
-Kuo ši kelionė tau dar buvo naudinga?
- Sužinojau daug naujo, pamačiau man neįprastą kultūrą, reto grožio miestus - Brno, Pilzeną. Aplankėme ir Austrijos vakaruose esantį Zalcburgą - garsiojo kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto gimtinę.
Austrija buvo pradžių pradžia, leidusi man atrasti naują savo hobi ir sužinoti, kad giliai širdyje visada slėpėsi silpnybė kalnams.
Be to, supratau, kad, norint pažinti žmogų, reikia nusivežti jį į kalnus. Ten matai jį visokį: gerą, piktą, laimingą, liūdną. Maloniai nustebino turistai, su kuriais keliavau - netgi pavargę po visos dienos jie išlikdavo draugiški ir malonūs. Visi saugojome vienas kitą, tapome viena didele šeima.
-Gal atradai savyje ir kitų savybių, kurių nė neįtarei turinti?
-Niekada nemaniau, kad galiu tiek ištverti - išlikimas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis reikalauja beprotiškai daug ir fizinių, ir psichologinių jėgų.
-Ar džiaugiesi, kad "Nevėžis" ir "Bartika" šansą savo akimis išvysti Alpes suteikė būtent tau?
-Be abejonės. Esu be galo dėkinga už šią galimybę, pasitaikančią turbūt tik kartą gyvenime.
-Ar dar kada nors sugrįši į Austrijos Alpes?
-Esu tai sau prižadėjusi. Planuoju kelionę jau kitąmet. Na, jeigu ne į Alpes, tai į kokius kitus kalnus, ir šįkart į kur kas aukštesnius.
Justina Šveikytė,
"Rinkos aikštė"
